Juragių bendruomenės centro nariai, norėdami patobulinti bendravimo įpročius, skatindami mūsų tautos kultūros pažinimą, gražią rudens savaitgalio dieną suorganizavo kelionę į Aukštaitiją. Kelionės tikslas – pažintis su vienu iš didžiausių Lietuvos dvarų – Pakruojo dvaru bei išlikusiomis šimtmečio pradžios tradicijomis, amatais.

Kelionės metu Juragių kaimo gyventojai pakeliui aplankė garsų istoriniai įvykiais Kėdainių miestą. Besiklausydami gidės pasakojimų praėjo Kėdainių Didžiąja gatve, susipažino su mieste esančiomis keturiomis bažnyčiomis: Šv. Juozapo bažnyčia, Šv. Jurgio bažnyčia, taip pat Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčia ir Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia, nusifotografavo prie Didžiojoje Rinkoje stovinčio paminklo Janušui Radvilai. Paminklas skirtas XVII amžiaus vidurio kovoms su Rusija ir sutarčiai su Švedija įamžinti.

Pakruojo dvare ekskursijos dalyviai sudalyvavo „Gyvojo muziejaus“ programoje. Pažintis prasidėjo nuo Kontoros, kurioje visiems išaiškintos žaidimo taisyklės, išdalintos apyrankės. Įžengus pro įspūdingus akmeninius vartus, saugomus dvaro tarnų, laukė netikėtumai. Pirmasis žvilgsnis – didingas raudonų čerpių stogu, akinančiai baltomis sienomis dvaras, didžiulis parkas ir kieme priešais dvarą visa ko centre – kuliamoji, aplinkui daugybė pastatų, pastatėlių, amatininkų dirbtuvių, alaus bravoras, dvaro gyvulių ūkis, baudžiavų muziejus.

Su pirmosiomis dvaro intrigomis visi besilankantys ekskursijoje, susidūrė pačioje dvaro dienos pradžioje prie centrinių rūmų. Čia įsimylėjėlis neklaužada Blinda sviedžia gėlių puokštę Baronaitei pro langą ir pradeda draudžiamos meilės istoriją. Pasirodo ir su svečiais bendrauja Baronas, nurodymus dalina garsiakalbis Tijūnas. Pakeliama dvaro vėliava, įvyksta garsios lietuviškos veislės dvaro žirgų – žemaitukų – pasirodymas. Baronas pristatė dvaro amatininkus: žirgininkus, kalvį su gizeliu (pameistriu), įspūdingo stoto aludarį, vilnos vėlėjų šeimą, bitininkę, kvapų burtus skleidžiančia parfumerę, senovinių nuotraukų fotografą, kostiuminės siuvėją, puodžių, naminės duonos kepėją. Kiekvienas jų dalinosi savo amato paslaptimis ir kvietė išmėginti: aludaris naminio alaus, raiteliai – jojimą ant dvaro žirgų, kalvis – nusikalti laimės vinį ar monetą, vėlėja – nusivelti papuošalą, parfumerė – išmėginti aromatų poveikį, siuvėja – apsirengti dvariškais drabužiais, puodžius –lipdyti iš molio.

Užsiėminų turėjo ir mažieji dvaro lankytojai : jodinėjo žirgais, žaidė senovinius žaidimus su Baronaite.

Vėliau visi buvo pakvieti stebėti kuliamosios darbą – javų kūlimą. Galime pasidžiaugti, kad ta senovinė, mažiesiems nematyta technika buvo užkurta ir visiems gyvai parodė kaip kuliami grudai, koks tai buvo sunkus darbas.

Su XX a. pradžios meto žiaurumu susipažino aplankę Bausmių muziejaus rūsį su įkalintais baudžiauninkais ir kankinimo įrankiais. Linksmesnė dalis – ekskursija su Baronaite ir pačiu Baronu po centriniu rūmus ir veržlios dvaro žirgų lenktynės. Didžiulį šurmulį sukėlė susitikimas su Žaldoku dvaro bravore. Ragavo pirmoko ir antroko, klausėsi to meto tradicinių lietuvių liaudies dainų.

Aplankę amatininkų dirbtuves, prisiragavę Zaldoko alaus, stebėjo Blindos ir Baronaitės meilės istorijos atomazgą. Atvestas surištas virvėmis Blinda, negailestingai plakamas Tijūno, sulaukė žiūrovų užuojautos. Tačiau, tik viską apsvarstęs Baronas. paskelbė laimingą pabaigą – Baronaitės ir Blindos vestuves Svirno teatre „Vestuvės pas Žaldoką“.

Praleistas laikas kartu Pakruojo dvare ne tik skatino bendruomeniškumą, bendravimą, bet ir supažindino su XIX a.pabaigos – XX a. pradžios metų amatais, tautodaile, dvaro gyvenimu.